Kovai su antsvoriu visame pasaulyje išeikvojama daugybė pinigų ir energijos. Kuriamos specialios metodikos, steigiamos klinikos, pasaulį išvysta vis „efektyvesnės“ dietos, tačiau antsvoris tebėra aktuali problema, kelianti daugybę klausimų.
Pabandykime paanalizuoti pagrindines problemas
1-oji problema: per daug iš savęs reikalaujame
Masinės komunikacijos priemonės perša mums pavyzdinės išvaizdos modelius. Tačiau nereikia pamiršti fiziologijos. Egzistuoja skirtingi moters kūno sudėjimo tipai, tad svarbu suvokti, kad mūsų fizinės galimybės yra ribotos.
Asteno-torakaliniam tipui būdingi ilgi kaulai ir ne itin išsivystę raumenys. Iš žvaigždžių tokia figūra gali pasigirti Angelina Jolie ir Nicole Kidman. Tokio tipo žmonės paprastai nesiskundžia nereikalingu svoriu. Lieknumas – ne jų nuopelnas, o gamtos dovana. Vis dėlto net nedideli lašinukai ant liemens, klubų ar rankų itin gerai pastebimi. Atsikračius antsvorio kokia nors „greita“ dieta, oda sensta, nukara, atsiranda celiulitas, suglemba raumenys.
Raumeningojo tipo moterys taip pat pasižymi stambiais kaulais ir dideliais raumenimis, kurie auga nuo bet kokios veiklos. Toks kūno sudėjimas – Madonnos, Umos Thurman, Demi Moore. Užtenka padauginti saldumynų, ir ima augti lašinukai.
Kuo daugiau liekninančių dietų, tuo labiau liesės veidas, pečiai, krūtinė, kuri ir taip maža, o pilni sėdmenys pasiduos labai sunkiai.
Įvertinti gamtos duotas galimybes – būtų pirmas teisingas žingsnis.
2-oji problema: priklausomybė nuo dietų
Paprastai priklausomybės mechanizmas rutuliojasi taip: likus porai savaičių iki atostogų, svarbaus susitikimo ar kitos progos, žmogus nutaria numesti svorio ir pradeda laikytis neka-loringos dietos. Per pirmą savaitę, dideliam savo džiaugsmui, labai greitai netenka keleto kilogramų. Kitą savaitę taip nebepavyksta – nukrenta tik apie puskilogramį. Po to, jei pasi-seka ištverti dar vieną kitą savaitę, svoris praktiškai nebesikeičia: nors tebesilaikoma tos pa-čios dietos, beveik nustojama liesėti.
Po kurio laiko uždraustų valgių noras nugali. Žmogus nustoja priešintis, suvalgo nors ir ne-didelį gabalėlį pyrago ar kito maisto, ir ankstesnio pasiryžimo kaip nebūta. Jis pasijunta pri-slėgtas ir nustoja laikytis dietos.
Daugelis tą kartoja ir kartoja. Tokie pasikartojantys svorio netekimo ir priaugimo periodai vadinami „svorio ciklais“ arba „yo-yo efektu“. Blogiausia yra tai, kad kaskart, kai vėl priauga svorio, žmogus tampa truputį apkūnesnis nei anksčiau, taigi kitą kartą suliesėti bus dar sunkiau.
Akivaizdu, kad daugelio liekninamųjų dietų efektas tėra iliuzija, nes daugiausia lieknėjama raumenų ir vandens sąskaita. Lėtėja medžiagų apykaita ir svoris vėl padidėja. Netinkamas svorio mažinimas ne tik kenkia sveikatai, bet ir sukelia psichologinių problemų, sutrikdo alkio ir sotumo pojūčius. Susidaro lyg ir užburtas ratas: siekiant užsibrėžto tikslo, griežtos dietos laikotarpius keičia besaikio persivalgymo priepuoliai. Paskaičiuota, kad valgymo protrūkių metu suvalgyto maisto kaloringumas gali siekti net 5000 kcal. Paprastai po to prasideda kone badmiriavimo etapas, kurio metu per dieną pasitenkinama 500-600 kcal. Tuomet organizmas stokoja ne tik energinių medžiagų, bet ir svarbiausių vitaminų, mineralų bei kitų biologiškai aktyvių junginių. Kyla reali grėsmė susirgti neuroze bei rimtomis nervinėmis valgymo sutrikimo ligomis – anoreksija ar bulimija.
3-oji problema: psichologinis alkis
Įprastai mes turėtume valgyti tada, kai jaučiame alkio signalus, tačiau labai dažnai šiuos signalus siunčia ne skrandis, bet emocijos ar neišspęstos asmeninės problemos. Literatūroje net minimas antrasis emocinis skrandis – fantomas, kuris provokuoja staigius, didžiuliais maisto kiekiais malšinamus, alkio priepuolius.
Priežasčių prisikimšti pilvą surandama pačių įvairiausių: vienatvė, stresas, įtampa, draugijos ar veiklos vengimas. Vėliau ateina gėdos ir kaltės jausmas, neviltis, savigrauža. Nei-giamas emocijas dažnas yra linkęs ir vėl slopinti valgiu. Valgymas, trokštant patenkinti emocinius poreikius, mažina savikontrolę.
Pastebėta, kad prisišveitę nesveikų užkandžių ar saldumynų, žmonės paprastai ima teisintis. Vėliau prisipažįsta, jog gailisi pasidavę pagundai. Išplūdę save, dažnai žada ištaisyti klaidą. Tačiau ne visada tas pavyksta: nusprendę, kad diena jau vis tiek sugadinta, neretai jie ima užkandžiauti toliau.
Ilgainiui maistas tampa manija. Dauguma apie jį galvoja nuolat – nuo ryto, kai apsičiupinėja ant liemens riebalus, iki vakaro, kai eidami miegoti mintyse skaičiuoja, ką tądien suvalgė. Maistas tampa dar ir baimės objektu – grėsme, o ne malonumu ir gyvenimo būtinybe. Tai gali palaužti ryžtą ir padaryti žmogų storą bei nelaimingą. Nors mūsų valgymo įpročiai glaudžiai susiję su emocijomis, išnarplioti visa tai įmanoma: tereikia pasistengti suvokti, kodėl valgome kaip tik taip. Išmokę mėgautis maistu, būsime laimingesni bei sveikesni.
Lieknėjimas be alkio
Alkis – natūralus fiziologinis pojūtis, signalizuojantis, kad organizmui reikalinga papildoma energija. Sotumą pajuntame praėjus 15-20 min. po valgio, kai pirmoji maisto porcija įsisavinama ir pradedama virškinti. Jei alkis susijęs su fiziologiniais organizmo poreikiais, anksčiau ar vėliau pasisotiname.
Jei noras valgyti susijęs su emocijomis, nebejuntame, kada organizmas siunčia sotumo signalą. Todėl visa skrandį pripildančių bei sotumo jausmą suteikiančių maisto papildų armija šiuo atveju tampa beginklė. Tik nuraminę „alkį” savo galvoje, galime tikėtis ilgalaikių rezultatų.
Kaip homeopatinis vaistas Cefamadar padeda lieknėti?
- Vaistas CEFAMADAR veikia alkio bei sotumo centrą tarpinėse smegenyse ir slopina alkio pojūtį, todėl mažiau valgoma ir saugiai bei sėkmingai lieknėjama.
- Veiklioji CEFAMADAR medžiaga, gaunama iš krūmo colotropis gigantea žievės, mažina apetitą ir reguliuoja medžiagų apykaitą.
- Vaistą CEFAMADAR rekomenduojama vartoti ne trumpiau kaip tris mėnesius. Šitaip ilgainiui įprantama prie mažesnių maisto porcijų, imama valgyti ne tokius kaloringus patiekalus.
- Susiformavus naujiems mitybos įpročiams, net nustojus vartoti CEFAMADAR, svorio nebepriaugama.
